Rūkymas yra vienas iš pagrindinių pirmalaikės mirties veiksnių. Vien JAV nuo su rūkymu susijusių ligų ir jų komplikacijų kasmet miršta 400 000 žmonių, o pasaulyje- net 3 milijonai. Pastarųjų metų tyrinėjimai įrodė neabejotiną žalingą rūkymo įtaką virškinamajam traktui.

   RŪKYMO ĮTAKA :

  STEMPLEI     SKRANDŽIUI     KASAI     KEPENIMS     ŽARNYNUI

 

RŪKYMO ĮTAKA STEMPLEI

    Jau daugiau kaip prieš 30 metų buvo įrodytas neigiamas rūkymo poveikis sergant gastroezofaginio refliukso liga. Šios ligos patogenezėje svarbiausias vaidmuo tenka rūgštiniam ar tulžiniam skrandžio turinio refliuksui į stemplę ir sutrikusiam tokio turinio pašalinimui iš jos (stemplės apsivalymui), mažėjant salivacijai ir pirminei bei antrinei stemplės peristaltikai. Įrodyta, kad rūkant didėja gastroezofaginių refliuksų dažnis bei jų trukmė. Rūkant mažėja apatiniojo stemplės sfinkterio tonusas ir dažniau pasitaiko tranzitorinė sfinkterio ralaksacija- pagrindinis gastroezofaginio refliukso ligos patogenezinis veiksnys.
    Manoma, kad svarbiausias vaidmuo atsirandant šios virškinamojo trakto dalies vėžiui tenka gastroezofaginiams refliuksams. Esant dažniems refliuksams, stemplės apatiniame trečdalyje vyksta gleivinės pokyčiai - skvamozinis epitelis  pakeičiamas vienasluoksniu - kolumniniu, jame vyksta žarninė tokio epitelio metaplazija. Tokia patologinė būklė vadinama Barret stemple.  Tiriant vienodas sergančiųjų stemplės adenokarcinoma ir sveikų žmonių grupes nustatyta, kad stemplės adenokarcinomos rizika padidėja 8 kartus, jei pacientas bent vieną kartą per savaitę jaučia rėmenį ar rūgštaus skrandžio turinio atpylimą į stemplę. Jei būna naktinių  gastroezofaginio refliukso ligos simptomų, stemplės adenokarcinomos  rizika padidėja 11 kartų. Vyresniems nei 40 metų asmenims, patiriantiems ryškius  gastroezofaginio refliukso ligos simptomus, tokia rizika padidėja 20-40 kartų.

 

RŪKYMO ĮTAKA SKRANDŽIUI

    Rūkant didėja sergamumas skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. 40 metų trukusio tyrimo, kuriame dalyvavo rūkantys D.Britanijos gydytojai, rezultatai įrodė, kad rūkymas didina ne tik sergamumą opalige, bet ir su ja bei jos komplikacijomis susijusį mirtingumą. Rizika buvo tiesiogiai susijusi su surūkomų cigarečių skaičiumi. Ilgalaikių moterų tyrimų metu buvo nustatyta, kad opalige serga 10% rūkančiųjų, 6,4% rūkiusiųjų ir tik 5,4% niekada nerūkiusių moterų. Atmetus kitų žalingų veiksnių (alkoholio, vaistų, kavos ir kita) įtaka, buvo nustatyta, kad rūkymas sergamumo opalige riziką padidina 1,8 karto. Atlikus mirtingumo dėl žarnyno opų analizę buvo nustatyta, kad 25-50% tokių mirčių moterims galima susieti su rūkymu. Su rūkymu susijęs vyrų mirtingumas siekia net 43-63%
    Taip pat buvo įrodyta, kad rūkantiems opos blogiau gyja ir dažniau recidyvuoja. Įrodyta, kad rūkant didėja skrandžio sulčių rūgštingumas, mažėja prostaglandinų sintezė gleivinėje ir kraujotakos greitis skrandžio bei dvylikapirštės žarnos gleivinėse. Taip pat mažėja epidermio augimo faktoriaus sekrecija ir lėtėja skrandžio turinio šalinimas.

 

RŪKYMO ĮTAKA KASAI

     Gana reikšmingas rūkymas ir kasos ligoms. Rūkymas didina riziką susirgti ūminiu ir lėtiniu   pankreatitu. Susirgus lėtiniu pankreatitu, kasos vėžio rizika padidėja 16 kartų. Riziką susirgti kasos vėžiu rūkymas padidina net 70 %. Nustojus rūkyti, sergamumas kasos vėžiu mažėja. Įdomu tai, kad rūkančios moterys dėl kasos vėžio ir su juo susijusių komplikacijų miršta 2,5 karto dažniau nei vyrai.

 

RŪKYMO ĮTAKA KEPENIMS

 

    Rūkymas turi įtakos kepenų, tulžies latakų ir tulžies pūslės funkcijai. Tačiau rūkymo ir tulžies pūslės akmenligės ryšys nėra galutinai ištirtas. Vieni mokslininkai mano, kad rūkymas yra akmenligės rizikos veiksnys, kitų nuomone, rūkymas vaidina apsauginį vaidmenį ir užkerta kelią tulžies akmenų susidarymui. Vis dėlto daugelis autorių ilgalaikių tyrimų metu pastebėjo, kad rūkymas daro didelę , bet statistiškai patikimai įrodyta įtaka tulžies pūslės akmenligės atsiradimui. Įtaką gali daryti ne tik pats rūkymas, bet ir su juo susiję veiksniai - mažesnis fizinis aktyvumas, mažesnis apetitas ir kūno masės svyravimai, antiestrogeninis nikotino veikimas, poveikis cholesterolio įsotinimui tulžyje ir tulžies pūslės motorikai. Be to, buvo nustatyta, kad rūkantiesiems žymiai dažniau diagnozuojama simptominė tulžies pūslės akmenligė - kalkulinis cholecistitas.
    Hepatoceliulinė karcinoma atsiranda sergant lėtiniais B ir C hepatitais, hemochromatoze ar kitomis lėtinėmis kepenų ligomis. Pastaraisiais metais nustatyta, kad rūkymas  gali paspartinti šios lėtinių kepenų ligų komplikacijos atsiradimą.
    Rūkančiųjų mirtingumas nuo kepenų cirozės komplikacijų yra 5 kartus didesnis nei niekada nerūkiusiųjų. Manoma, kad įtakos turi ne tik rūkymas, bet ir dažnesnis rūkančiųjų piktnaudžiavimas alkoholiu.

 

RŪKYMO ĮTAKA ŽARNYNUI

 

    Pastarųjų metų tyrimais nustatyta, kad rūkantiesiems dažniau aptinkami storosios žarnos polipai, jie dažniau serga storosios žarnos vėžiu. Rūkant ilgiau negu 20 metų, storosios žarnos vėžio rizika padidėja 30%. Apie 12% mirčių, susijusių su kolorektaliniu vėžiu, galima susieti būtent su rūkymu.
    Neabejojama, kad rūkymas neigiamai veikia visą virškinamąjį traktą ir yra susijęs su neigiama įtaka įvairių virškinamojo trakto ligų eigai.