Kas yra lytiškumas?

        Lytiškumas - tai neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tai tarsi audinys iš daugybės siūlų. Ištraukus nors vieną siūlą, audinio sandara pasikeičia.
        Lytiškumą sudaro žmogaus vertybės, įsitikinimai, požiūris į save kaip į vyrą ar moterį, į santykius su žmonėmis (per draugystę, prieraišumą, meilę, seksą); nuomonė apie save ir savo kūną; lytinę ir reprodukcinę sveikatą (mes atskiriame jas, nes žmogus lieka lytine būtybe ir tuomet, kai nenori ir negali turėti palikuonių); ir t.t., ir t.t. Žmogaus lytiškumo dalis yra jo elgsena - kaip jis elgiasi, kokius sprendimus priima lytiniame gyvenime.

 

    Kas yra vyriškieji lytiniai organai?

        Išoriniai vyriškieji lyties organai - varpa ir kapšelis, kuriame esti sėklidės, vidiniai - sėklidė, sėklidės prielipas, sėklinis latakas, sėklinės pūslelės, priešinė liauka ir šlaplė (tai ir šlapimo išskyrimo organas).

        Varpa (penis) - tai organas, skirtas per sueitį (coitus) sėklai (sperma) suleisti į moters lytinius takus. Jeigu ji nesustandėjusi, kabo priešais kapšelį, nusvirusi žemyn, esti įvairaus ilgio (6-12 cm). Beje, nuo išorinių lyties organų dydžio jų funkcija nepriklauso (jeigu varpa itin maža - mažiau 5 cm, tai gali sietis ir su sutrikusia lytinių liaukų veikla). Sustandėjusios varpos (erekcijos būklėje) normalus ilgis - taip pat esti įvairaus (10-20 cm). Varpoje skiriama pradinė dalis - šaknis (radix penis), vidurinė - kūnas (corpus penis), galinė - galvutė (glans penis). Šaknimi varpa tvirtinasi prie gaktikaulių ir gaktinės sąvaržos, kūnas ir galvutė - tai laisvosios varpos dalys. Nusvirusioje varpoje skiriamas priekinis paviršius - varpos nugara (dorsum penis) ir užpakalinis - šlaplinis paviršius. Varpos galvutė link kūno išplatėja ir sudaro varpos galvutės vainiką (corona glandis). Varpa susideda iš erektilinio audinio darinių - dviejų pailgų cilindro pavidalo akytkūnių ir šlaplės kempinkūnio, kurio abu galai sustorėję: užpakalyje sudaro varpos stormenį (bulbus penis), priekyje - varpos galvutę. Akytkūniai išsidėsto varpos nugaroje, jie užima didesnę jos dalį, jų apačioje eina vaga, kurioje guli šlaplės kempinkūnis. Varpos akytkūniai prasideda išsiskleidusiomis kojytėmis, kurios suartėja ir suauga varpos nugaroje, priekyje jie atsiremia į galvutės kempinkūnį. Akytkūnius supa blazganasis dangalas, kuris varpos viduje sudaro jos pertvarą. Kempinkūnį taip pat supa šis dangalas. Balzganasis dangalas ties gaktikauliais sudaro varpos pakabinamąjį raištį. Akytkūniuose gausu ertmelių - kavernų, kurios gali prisipildyti kraujo, išsiplėsti, dėl to varpa gali sustandėti ir padidėti. Kempinkūnis turi mažiau kavernų, jos silpniau išsiplečia. Tai savotiška apsauga nuo per didelio šlaplės, kuri praeina kempinkūnyje, suspaudimo lytinio akto metu (čia turi prasiveržti sėkla). Kavernų pertvaras sudaro elastinės, kolageninės ir raumeninės skaidulos, išklotos endoteliu. Visus varpos akytkūnius dengia oda, kuri itin plona, paslanki, be plaukų. Oda varpos galvutės srityje sudaro raukšlę, apsupančią ją, - tai apyvarpė (preputium), kuri lengvai slankioja. Jeigu apyvarpės atsmaukti neįmanoma (tai - fimozė), čia gali susikaupti liaukučių išskiriamas sekretas (smegma), ilgainiui prasidėti uždegimas, dėl to tokia apyvarpė šalintina (kai kurios tautos tai atlieka tik ką gimusiems berniukams).

        Erekcija - tai varpos sustandėjimas, kuris susijęs su kavernų užsipildymu krauju. Čia itin svarbios varpos arterijos. Varpą maitina vidinės klubo arterijos šaka - vidinė gaktos arterija, kuri, priėjusi varpą, suskyla į nugarinę (arteria dorsalis penis) ir dvi giliąsias varpos arterijas (arteria profunda penis), kurios eina akytkūnių viduje. Varpoje (ypač galvutėje) gausu juntamųjų nervų, simpatinių ir parasimpatinių skaidulių. Dėl erotinio dirginimo atsipalaiduoja varpos arterijų ir kavernų lygieji raumenys (čia veikia parasimpatinės skaidulos). Tuomet į jas gausiai plūsta kraujas, kavernos prisipildo ir pradeda spausti varpos venas ir veninis kraujas sunkiau pasišalina iš jos, - varpa didėja ir standėja. Šlaplės kempinkūnis sustandėja mažiau, dėl to sėklai pasišalinti nėra sunku. Artėjant susijaudinimo kulminacijai (orgazmui), impulsai pradeda sklisti simpatinėmis skaidulomis, kurios sutraukia kraujagyslių sieneles ir sėklos išmetamuosius latakus - sėkla išsiveržia (tai - ejakuliacija). Ištuštėjus kavernoms, venos nebespaudžiamos ir kraujas išteka iš varpos, ji atsipalaiduoja, suminkštėja, sumažėja. Varpos erekcijai itin svarbūs impulsai, sklindantys iš galvos smegenų žievės, limbinės sistemos, pogumburio ir kitų su vegetacinėmis funkcijomis susijusių smegenų dalių. Senatvėje dažniausiai varpos erekcijos susilpnėjimo priežastis esti kraujagyslių, maitinančių varpą, aterosklerozė, užakimas. Čia taip pat turi reikšmės ir sumažėjusi lytinių hormonų gamyba.

        Kapšelis (scrotum) - tai jungiamojo audinio, raumenų skaidulų ir odos darinys, kabantis kūno išorėje, žemiau tarpvietės ir apsupantis sėklides, kurias skiria per vidurį einanti pertvara (išorėje ją atitinka kapšelio siūlė). Kapšelio odos raukšlėtumas ir pigmentacija priklauso nuo lytinės brandos. Subrendusio vyro ji esti pigmentuota, raukšlėta, padengta retais plaukais.

        Sėklidė (testis) - porinė vyro lytinė liauka, kurios funkcija dvejopa: joje bręsta vyriškos lytinės ląstelės (spermatozoidai) ir gaminasi androgenai (testosteronas ir kt.), nuo kurių priklauso antrinių lytinių požymių susiformavimas bei spermatozoidų brendimas. Beje, jų brendimas turi reikšmės ir androgenų gamybai. Jos pradeda formuotis 6-8 gemalo savaitę pilvo ertmėje ties 4-5 juosmens slanksteliu. Nuo jų iki būsimo kapšelio užuomazgos esti nutįsęs raištis, kuris turi itin didelės reikšmės iki gimimo sėklidei nusileisti į kapšelį: vaisiaus liemuo ilgėja, raištis santykinai trumpėja, ir sėklidė iš pilvo ertmės per kirkšninį kanalą slenka žemyn. Kartais sėklidės lieka šiame kanale (tai kriptorchizmas, jeigu nenusileidžia tik viena sėklidė - monorchizmas). Tuomet kuo skubiau ją reiktų nuleisti į kapšelį, nes sėklidei gali pakenkti kūno temperatūra (jos veiklai palankiausia keliais laipsniais žemesnė temperatūra.) Sėklidė - iš šonų suploto kiaušinio pavidalo organas. Suaugusio vyro sėklidės matmenys: 4-5x3x2 cm. Ji sveria 20-30 g, turi viršutinį ir apatinį galus, išorinį ir vidinį paviršius, priekinį ir užpakalinį kraštus. Sėklidę dengia balzganasis dangalas, kuris nuo jos kraštų nutįsta į vidų ir padalina ją į skilteles (jų esti 200-250), užpakaliniame krašte sustorėja ir sudaro sėklidės tarpusienį. Skiltelių viduje esti 1-4 vingiuoti 0,2 mm skersmens ir apie 50-70 cm ilgio sėkliniai kanalėliai, kurie iškloti spermatogeniniu epiteliu ir gali susitraukinėti. Apie 12-15 metus (lietuvių berniukų) šio epitelio ląstelės pradeda gaminti subrendusius spermatozoidus. Sėklidės kanalėliai ties skiltelių viršūnėmis jungiasi po kelis ir tampa tiesesni. Pastarieji įeina į sėklidės tarpusienį ir sudaro tinklą (rete testis), iš kurio išeina 10-15 sėklidės ištekamųjų kanalėlių, įeinančių į sėklidės prielipą. Tarp sėklinių kanalėlių esti sėklidės intersticinis audinys, kurio ląstelės gamina testosteroną. Sėklidę ir jos prielipą dengia pilvaplėvė bei pilvo raumenų plėvės, atkeliavusios iš čia, leidžiantis jai iš pilvo ertmės. Dviguba pilvaplėvė apsupa sėklidę ir prielipą, ties užpakaliniu sėklidės kraštu sulimpa ir vėl išsiskleidžia į kraštus, dar kartą ją per atstumą apsupdama. Susidariusioje ertmėje esti šiek tiek skysčio. Labiau į išorę sėklidę viena paskui kitą gaubia čia atklydusios visų pilvo šoninių raumenų fascijos bei keliamasis sėklidės raumuo (musculus cremaster) - skersinio pilvo raumens tąsa.

        Sėklidės prielipas (epididymis) - tai spermatozoidų talpykla, kur jie visiškai subręsta. Jis esti prigludęs prie sėklidės užpakalinio krašto ir viršaus. Skiriama į viršų nukreipta prielipo galva, kūnas ir žemyn nutįsusi uodega. Prielipo galvoje keli latakėliai pereina į prielipo lataką. Prielipas taip pat susideda iš skiltelių, kuriose vėl susivingiuoja iš sėklidės išėję latakėliai. Prielipo latakas eina užpakaliniu kraštu (per visą ilgį į jį atsiveria skiltelių latakėliai) ir ties uodega pereina į sėklinį lataką.

        Sėkla (sperma) - susideda iš spermatozoidų ir lytinių liaukų sekreto. Vienu kartu išmetama apie 2-6 ml spermos, kurioje esti apie 200 - 600 milijonų spermatozoidų. Spermos terpė silpnai šarminė (pH - 7,2 - 7,5). Spermoje esti fruktozės (spermatozoidų energijos šaltinis) ir prostaglandinų, kurie itin svarbūs spermatozoidų judėjimui moters lytiniais takais. Spermatozoidas - vyriška lytinė ląstelė, kuriai susiliejus su moters kiaušialąste įvyksta apvaisinimas, užsimezga nauja gyvybė. Subrendęs spermatozoidas primena buožgalvį: turi galvą, kaklą ir ilgą uodegą. Galvoje esti branduolys, o jos nusmailėjusioje viršūnėje - akrosomoje apstu granulių su fermentais, padedančiais prasibrauti į kiaušialąstę. Branduolyje esti tėvo genetinė informacija, kuri perduodama apvaisinimo metu naujai gyvybei. Subrendęs spermatozoidas turi viengubą chromosomų rinkinį (iš viso 23 chromosomas). Kaklas turi reikšmės skylant apvaisintam kiaušinėliui, jis jungia galvą su uodega, kuri padeda spermatozoidui judėti moters lytiniais takais. Uodega susideda iš trijų dalių: vidurinės - spermatozoido energijos šaltinio, ilgos tarpinės dalies (svarbiausia jo judėjimui) ir galinės. Sulinkstant ir išsitiesiant uodegai, spermatozoidas juda 3-5 mm/min. greičiu.

        Spermatogenezė - spermatozoidų susidarymas, augimas ir brendimas vyksta sėklinių kanaliukų spermatogeniniame epitelyje. Geriausiai spermatogenezė vyksta keliais laipsniais mažesnėje nei kūno temperatūroje, dėl to sėklidės dangalai gerai izoliuoja ją, apsaugo nuo temperatūros pokyčių aplinkoje, šaltyje ją pakeldami (tai atlieka sėklidės keliamasis raumuo - musculus cremaster) arčiau kūno, karštyje nuleisdami. Bręsdami spermatozoidai juda link prielipo, kur jo rūgščiojo terpėje tampa nejudrūs, čia visiškai subręsta ir kaupiasi, kol bus išskirti sėklos metu. Spermatozoidai subręsta per 60-72 h. Jeigu sėkla neišmeta , jie suardomi ir rezorbuojami. Prielipas gali visiškai išsituštinti po 3-4 ejakuliacijų per 12 h. Jis vėl prisipildo po 2-3 dienų.

 

Kas yra moteriškieji lytiniai organai?

        Moteriškieji lyties organai (organa genitalia feminina) pritaikyti sėklai priimti ir užsimezgusiai gyvybei išnešioti. Išoriniams moteriškiems lyties organams priklauso lytinės lūpos, varputė ir makšties prieangis (kai kurie anatomai čia priskiria ir gaktą). Vidiniai moteriškieji lyties organai - tai kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis.

           Lytinės lūpos (labium pudendum) - tai odos raukšlės, kurios supa lytinį plyšį. Subrendusios moters didžiosios lūpos - tai dvi plaukais apaugusios odos klostės, kuriose gausu riebalinio audinio, yra riebalų ir prakaito liaukų. Jos jungiasi priekyje ir užpakalyje, pridengia lytinį plyšį. Į priekį nuo didžiųjų lūpų gaktinės sąvaržos srityje esti riebalinio audinio "pagalvėlė", gausiai apaugusi plaukais. Tai - gaktinė pakyla. Jos plaukuotumas priklauso nuo paveldėtų veiksnių ir hormonų. Tarp didžiųjų lūpų esti mažesnės, panašios į gleivinę (rausvos ir drėgnos) susiglaudusios mažosios lūpos, kuriose nėra prakaito liaukų ir plaukų, bet gausu liaukučių, išskiriančių tam tikro kvapo ir sudėties sekretą. Virš varputės jos susijungia ir sudaro apyvarpę, o apačioje - varputės pavadėlį. Lytinių lūpų funkcija - apsauginė (šiek tiek sulaiko mikrobus, nešvarumus).

             Makšties prieangis (vestibulum vaginae) - yra tarp mažųjų lūpų. Čia atsiveria makštis, o priešais ją - šlaplė. Makšties prieangio srityje yra sulig žirniu dvi didžiosios prieangio, arba Bartolinio liaukos. Erotinio sujaudinimo metu jos išskiria tam tikro sekreto, todėl varpa lengviau praeina pro lytinį plyšį ir juda makštyje (sumažėjus šio sekreto, lytinis aktas gali būti skausmingas). Prieangio gleivinėje apstu ir smulkių liaukučių, nuolat gaminančių specifinį sekretą. Lytiniais takais plintančios ligos dažnai pažeidžia prieangio liaukas (tai - bartolinitas), kartais jos gali supūliuoti. Iki pirmojo lytinio akto įėjimo į makštį dažniausiai pridengia mergystės plėvė (hymen), kuri paprastai plyšta per sueitį ir lieka įvairaus dydžio jos skiautelės. Ši plėvė taip pat atlieka šiokią tokią apsauginę funkciją. Jos pavadinimas kilo nuo graikų mitologinio personažo - vedybų dievo Hymeno. Ji supa įeigą į makštį, esti itin įvairi: žiedinė (įvairaus pločio), spurguota, akyta, arba jos gali ir visai nebūti. Retai ji esti aklina, tuomet atsiradus mėnesinėms, išskyros negali ištekėti lauk, dėl to ji operuojama. Dažnai mergystės plėvė plyšta ne per lytinį aktą (tai atsitinka aktyviai sportuojant, jodinėjant, važiuojant dviračiu), įkišant į makštį tamponus, įvairiai dirginant lyties organus. Daugelyje tautų ši plėvė siejama su merginos skaistybe nevisiškai tiksliai. Beje, mergystės plėvė neapsaugo nuo neštumo, nes išsiliejus spermai ant išorinių lytinių organų, galima pastoti (spermatozoidai gali prasiskverbti į makštį).

           Varputė (clitoris)  ir du prieangio stormenys sudaryti iš erektiliojo audinio. Tai - akytkūniai, struktūriškai atitinkantys vyro varpą. Varputė netgi turi galvutę ir apyvarpę. Varputė itin jautri, čia gausu specialiųjų nervinių galūnėlių, dėl to ji - labai svarbi lytiniam sujaudinimui. Varpa, ar kitaip dirginant varputę, ji prisipildo krauju, išbrinksta, tampa itin jautri ir lytinis sujaudinimas pasiekia viršūnę - orgazmą. Kitos išorinių lytinių organų dalys taip pat jautrios erotiniam stimuliavimui, pavyzdžiui, lytinėse lūpose yra šiek tiek erektiliojo audinio, dėl to jos gali padidėti.

            Makštis (vagina) - 6-10 cm ilgio suplotas vamzdelis, nuo makšties prieangio kylantis mažajame dubenėlyje į viršų ir šiek tiek atgal link gimdos kaklelio. Priekyje jos esti šlaplė, užpakalyje - tiesioji žarna. Makštis iš toliau apsupa gimdos kaklelio apatinę dalį, užpakalyje sudarydama gilesnį įdubimą - makšties skliautą, kuris talpina šiek tiek iš varpos išsiveržusios spermos. Priekinė ir užpakalinė makšties sienos susiglaudusios. Makšties siena susideda iš: gleivinės, raumeninio ir išorinio jungiamojo audinio dangalo ( juo suauga su aplinkiniais organais). Raumeninis dangalas storiausias, susideda iš vidinio žiedinio ir išorinio išilginio sluoksnio. Skersaruožiai (vališki) tarpvietės raumenys ties makštimi sudaro jos rauką. Per lytinį aktą pasiekus orgazmą, tarpvietės ir makšties bei mažojo dubens lygieji raumenys vališkai susitraukia, po to atsipalaiduoja. Jeigu moteris bijo lytinio akto, išsigandusi, susijaudinusi ar jaučia pasišlykštėjimą, makšties raumenys gali itin stipriai susitraukti (tai - vaginizmas). Tuomet lytinis aktas itin skausmingas. Tąsyk reikėtų konsultuotis su psichiatru, seksologu. Kartais makštis susitraukia taip stipriai, kad varpos neįmanoma ištraukti. Tada gelbsti tam tikri vaistai. Gleivinę dengia daugiasluoksnis plokščias epitelis. Jis sudaro žiedines raukšles ir makšties sienų raukšlių stulpus. Dėl to makštis gali pailgėti ir išsiplėsti per lytinį aktą, o ypač - per gimdymą. Gleivinėje esti juntamųjų nervinių galūnėlių (ypač priekinės sienos viduryje) ir liaukučių, nuolat gaminančių šiek tiek sekreto. Erotinio sujaudinimo metu į išorinius lytinius organus ir makštį priplūsta daugiau kraujo, tuomet gleivinės liaukos išskiria dar daugiau sekreto.

 

   



[Į pradžią] [Lytiškumo ugdymas] [Lytinis brendimas] [Kas yra kontracepcija] [Lytiškai plintančios ligos] [Lytiniai nusikaltimai] [ Žmogau vystymasis]